V. Grybas gimė 1890 m. spalio 3 d. Šakių apskrities Lukšių valsčiaus Pelenių kaime. Šešerių metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą. Vaikystėje nepaprastai mėgo lipdyti iš molio ir drožinėti skulptūrėles. Drožinėtas skulptūras įvertino grafas Tomas Potockis (mirė 1913 m.) Vincas 1904 m. atsidūrė Varšuvoje ir dešimt metų mokėsi Varšuvos meno mokykloje. Prasidėjus I pasauliniam karui, jis buvo mobilizuotas į caro armiją. Nuo 1918 m. iki 1922 m. V. Grybas aktyviai dalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje. Lukšių valsčiuje buvo išrinktas į apskrities tarybą, vėliau, 1920 m. Šakių apskrities valdybos pirmininku. Tačiau 1921 m. apsisprendė daugiau nebedalyvauti politikoje, pradėjo galvoti apie kūrybą. 1923 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. 1925 m. V. Grybas Ministrų kabineto nutarimu buvo išsiųstas vieneriems metams į Prancūziją studijuoti skulptūrą.
Vienas garsiausių Prancūzijos skulptorių tuo metu buvo Emilis Antuanas Burdelis (Emile Antoine Bourdelle). V. Grybas nedvejodamas pasirinko Didžiosios Lūšnos akademiją (Academie de la Grande Chaumiere), kuri buvo įkurta XX a. pradžioje skulptoriaus Burdelio. Tai buvo privati akademija, kurioje mokėsi menininkai iš viso pasaulio – amerikiečiai, anglai, vokiečiai, rumunai, korėjiečiai, rusai, latviai ir kt. Iš lietuvių ją pirmasis atrado Vincas Grybas. Po trejų metų studijų, gavęs aukščiausią E. A. Burdelio skulptūros mokyklos laipsnį, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Čekiją, Vokietiją skulptorius Vincas Grybas 1928 m., baigiantis vasarai grįžo į Lietuvą.
V. Grybas 1928 metų vėlų rudenį atvyko į Jurbarką ir laikinai išsinuomojo Jurbarko „Saulės“ gimnazijos apleistus ir nenaudojamus buvusio dvaro pastatus. Čia jis įsikūrė dirbtuvę ir užsibuvo iki tragiškos gyvenimo pabaigos. Pirmasis paminklas 1928 m. buvo suprojektuotas Simonui Daukantui, o pastatytas 1930 m. Papilėje (Akmenės rajonas). Tuo pat metu V. Grybas projektavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sarkofagą Vilniaus katedrai. 1930 metais V. Grybas gavo pasiūlymą sukurti Vytauto paminklą Jurbarke. Tais pačiais metais Vytauto Didžiojo karininkų kursai paskelbė konkursą Vytauto paminklo statybai Kaune, Panemunėje. 1932 m. buvo pastatytas V. Grybo sukurtas Vytauto paminklas. Tai buvo pirmasis Lietuvoje iš bronzos nulietas paminklas.
1934 m. Raseiniuose buvo pastatytas „Žemaičio“ paminklas, tais pačiais metais iškilmingai atidengtas Vinco Kudirkos paminklas Šakių Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis). 1936 m. V. Grybas buvo pakviestas sukurti Sintautų bažnyčios didįjį altorių. Tai buvo jo paskutinis įgyvendintas projektas, galima sakyti, jo „gulbės giesmė“.
Per savo gyvenimą V. Grybas yra gavęs labai daug pasiūlymų kurti paminklus, tačiau ne į visus jis atsiliepdavo. Taip pat daug projektų liko neįgyvendintų, dažniausiai dėl finansinių priežasčių, nors būta ir kitokių motyvų.
Vinco Grybo žūtis – viena didžiausių XX a. lietuvių kultūros gyvenimo mįslių. Žymiausius patriotinius paminklus sukūręs menininkas buvo nužudytas kaip tautos priešas pačiame kūrybinių jėgų žydėjime be teismo ir patikimų įkalčių. Net vokiečiai suglumo, sužinoję, ką jie nužudė pagal lietuvių vietininkų pateiktus sąrašus. Lietuvoje Grybas į politiką nesikišo ir nesitikėjo, kad jo laukia tragiškas likimas. Tačiau 1941 m. liepos 3 dieną skulptorius buvo sušaudytas Jurbarke kartu su kitomis fašistinio genocido aukomis.
